Kad išmoktum kovoti, pirmiausia turi išmokti pasitikėti. Dziudo neįmanoma praktikuoti vienam. Mokydamasis technikos partneris leidžia tau mesti save. Randori metu jis suteikia pasipriešinimą, parodo tavo klaidas ir verčia ieškoti geresnių sprendimų. Tu patiki save jam. Jis patiki save tau. Todėl pagarba dojo nėra mandagumo taisyklė. Ji yra būtina geros treniruotės sąlyga. Jeigu partneris mane saugo – galiu drąsiau mokytis. Jeigu jis sąžiningai dirba – galiu tobulėti. Bet jeig

Varžybos turi papildyti treniruočių procesą, o ne pradėti jį valdyti. Varžybos yra svarbi dziudo dalis. Tačiau jos nėra pats dziudo tikslas. Treniruotėje vaikas mokosi technikos, judėjimo, sprendimų, savitvardos ir darbo su partneriu. Varžybose jis gauna progą patikrinti, kaip visa tai veikia tada, kai atsiranda jaudulys, nepažįstamas varžovas ir situacija, kurios negali suplanuoti iš anksto. Todėl mums svarbu ne tik, ar vaikas laimėjo. Svarbu: * ar jis išdrįso bandyti; * ar

„Nenoriu į treniruotę.“ Turbūt kiekvienas sportuojančio vaiko tėvas bent kartą tai išgirdo. Ir čia svarbu suprasti vieną dalyką: „Šiandien nenoriu eiti“ ir „aš nebenoriu sportuoti“ – nėra tas pats. Motyvacija nėra vienoda kiekvieną dieną. Kartais vaikas pavargęs, kartais nepavyko ankstesnėje treniruotėje, kartais laukia sunkesnė užduotis, o kartais tiesiog daug maloniau likti namuose. Todėl mūsų požiūriu vaiko „nenoriu“ pirmiausia reikia išgirsti, o ne automatiškai jam paklus