MARIUS DOJO FILOSOFIJA #5

„Nenoriu į treniruotę.“

Turbūt kiekvienas sportuojančio vaiko tėvas bent kartą tai išgirdo.

Ir čia svarbu suprasti vieną dalyką:

„Šiandien nenoriu eiti“ ir „aš nebenoriu sportuoti“ – nėra tas pats.

Motyvacija nėra vienoda kiekvieną dieną. Kartais vaikas pavargęs, kartais nepavyko ankstesnėje treniruotėje, kartais laukia sunkesnė užduotis, o kartais tiesiog daug maloniau likti namuose.

Todėl mūsų požiūriu vaiko „nenoriu“ pirmiausia reikia išgirsti, o ne automatiškai jam paklusti arba su juo kovoti.

Paklauskime – kodėl?

Jeigu tai tiesiog momentinis nenoras, padedame vaikui laikytis sutarto ritmo ir nueiti į treniruotę.

Jeigu nenoras kartojasi, atsiranda baimė, stiprus nerimas, konfliktai, skausmas ar vaikas ilgą laiką nebejaučia jokio malonumo – tada ne spaudžiame stipriau, o ieškome priežasties.

Tyrimai apie jaunųjų sportininkų motyvaciją rodo, kad ilgalaikį norą sportuoti palaiko ne spaudimas, o keli dalykai kartu: malonumas, kompetencijos jausmas, trenerio ir tėvų palaikymas, ryšys su komanda bei galimybė jaustis savo sporto dalyviu, o ne tik vykdytoju.

Todėl tėvų vaidmuo nėra nei:

„Nenori? Tai neik.“

nei:

„Man nesvarbu, kaip jautiesi – privalai.“

Daug naudingiau:

išklausyti, paaiškinti, priminti susitarimą ir padėti jį įvykdyti.

Tai nėra prievarta.

Tai mokymasis suprasti, kad mūsų sprendimų ne visada turi valdyti tos dienos nuotaika.

Kartu labai svarbu nepainioti disciplinos su aklu kentėjimu. Vaikas turi žinoti, kad apie problemą galima kalbėti, paprašyti pagalbos ir kartu ieškoti sprendimo.

Šioje vietoje labai gražiai susitinka šiuolaikiniai motyvacijos tyrimai ir Jigoro Kano požiūris.

Kano mokyme svarbus atkaklus darbas siekiant tikslo, tačiau lygiai taip pat svarbus tinkamo kelio ir tinkamo būdo pasirinkimas. Jis pabrėžė ne aklą spaudimą, o supratimą ir įtikinimą.

Todėl ir mes norime ugdyti ne vaiką, kuris sportuoja tik tada, kai jį kažkas verčia.

Ir ne vaiką, kuris sustoja kiekvieną kartą, kai pasidaro sunku.

Norime, kad jis palaipsniui išmoktų suprasti:

kada reikia tiesiog nueiti ir padaryti,kada reikia pasistengti dar kartą,o kada reikia pasakyti, kad kažkas iš tiesų negerai.

Disciplina nėra prievarta.Autonomija nėra „darau tik tada, kai noriu“.

Tarp jų ir vyksta ugdymas.